Augintinio netektis – tas momentas, kuriam niekada nebūni pasiruošęs.
Net jei kažkur giliai supranti, kad tai neišvengiama – kai tai nutinka, viskas vis tiek ateina per greitai.
Sprendimus reikia priimti čia ir dabar.
Emocijos maišosi. Galvoje – triukšmas. Kartais net sunku suvokti, kas išvis vyksta.
Ir būtent tada žmonės daro klaidas.
Ne todėl, kad jiems nerūpi.
O todėl, kad tiesiog… skauda.
Šitas tekstas ne apie kaltinimą. Labiau apie tai, kaip nepridaryti sprendimų, dėl kurių vėliau gali būti sunkiau nei jau yra.
1. Noras viską kuo greičiau „uždaryti“
Labai dažna mintis:
„Reikia greičiau viską susitvarkyti ir judėti toliau.“
Atrodo logiška. Net praktiška.
Bet dažnai tas skubėjimas baigiasi tuo, kad:
- sprendimai priimami nepagalvojus
- pasirenkamas ne tas kremacijos tipas
- urna paimama „bet kokia“, tiesiog kad būtų
Ir tik vėliau ateina jausmas, kad kažkas ne taip.
Kartais užtenka visai nedaug – kelių valandų ar vienos dienos.
Tas trumpas stabtelėjimas labai pakeičia sprendimus.
2. Priešingas variantas – visiškas sustojimas
Kiti reaguoja visai kitaip.
Nieko nedaro.
Atidėlioja.
Vengia apie tai galvoti.
Palieka viską „kaip nors“.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo lengviau.
Bet realybėje tai tik tempia viską į ilgą, sunkų procesą.
Skausmas niekur nedingsta – jis tiesiog užstringa.
Atsisveikinimas (kad ir koks jis būtų) padeda pajudėti toliau.
Be jo dažnai lieka toks keistas neužbaigtumo jausmas.
3. Sprendimai tik per emociją
Tokioj situacijoj lengva nueiti į kraštutinumus.
Vieniems – „imsiu viską, kas geriausia“, net jei tai impulsyvu ir per brangu.
Kitiems – „man nesvarbu“, ir pasirenkamas pats minimaliausias variantas.
Ir po kurio laiko atsiranda mintis:
„Galėjau padaryti kitaip…“
Čia nėra vien teisingo pasirinkimo.
Bet svarbu, kad jis būtų ne tik „logiškas“, bet ir jaustųsi teisingas viduje.
4. Kremacijos pasirinkimas – per mažai klausimų
Daug kas net nežino, kad yra skirtingi kremacijos tipai.
Ir tada nutinka tokie dalykai:
- pasirenkama bendroji kremacija, nors tikėtasi atgauti pelenus
- iki galo nesuprantamas pats procesas
- tiesiog nepaklausiama to, kas svarbu
Vėliau tai gali palikti labai nemalonų jausmą. Net kaltę.
Šitoj vietoj geriau paklausti „kvailo“ klausimo, nei paskui gailėtis.
5. Urna – „ai, tiks bet kuri“
Urna dažnai nuvertinama.
Atrodo, kad tai tik formalumas.
Bet realybėje tai yra vienas iš nedaugelio dalykų, kuris lieka ilgam.
Ir kai ji pasirenkama paskubomis:
- dydis netinka
- dizainas „nelimpa“
- nėra jokio ryšio su tuo, ką ji turėtų reikšti
Po to tai pradeda jaustis.
Urna neturi būti „tobula“.
Bet ji turėtų būti sava.
6. Spaudimas sau
Labai tylus, bet stiprus spaudimas.
„Kiek čia galima liūdėti… reikia grįžti į normalų gyvenimą.“
Ir tada:
- emocijos stumiamos į šoną
- bandoma greitai „susitvarkyti“
- viskas ignoruojama
Bet tokie dalykai niekur nedingsta.
Dažniausiai jie sugrįžta. Ir stipriau.
Gedėjimas neturi termino.
7. „Čia tik gyvūnas“
Kartais tai pasakoma garsiai. Kartais – tik galvoje.
Bet kas turėjo augintinį, žino, kad tai nėra „tik gyvūnas“.
Tai rutina.
Tai kasdienybė.
Tai tylus buvimas šalia.
Ir kai to nebelieka – pasikeičia daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Todėl atsisveikinimas nėra formalumas.
Tai būdas sąmoningai uždaryti vieną gyvenimo etapą.
Pabaigai
Nėra vieno teisingo būdo, kaip visa tai išgyventi.
Bet yra dalykų, kurie padeda nepridaryti sprendimų, dėl kurių vėliau skaudėtų dar labiau.
Kartais užtenka:
- truputį pristabdyti
- neleisti emocijoms visko nuspręsti už tave
- ir tiesiog rinktis taip, kad viduje būtų ramiau
Nes tai, ką padarai šiuo momentu, su tavimi lieka.
Ir geriau, kad tai būtų ramybė, o ne „galėjau kitaip“.